• bal

    8

    Jis tikrai prisikėlė!

     
     

    pascha-header

     

    „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“

    (Mt 28, 10)

    Broliai ir seserys,
    Praeitą sekmadienį šventėme Velykas. Mūsų protas dar truputį veluoja suprasti, sunkiai suvokia kas iš tikrųjų įvyko, tačiau mūsų širdis tai jaučia – Jėzus prisikėlė! Silpna bet ištverminga džiaugsmo liepsna, kuri mus lydėjo visą Gavėnios laiką, šeštadienio naktį pavirto laužu, kuris sudegina visas abėjones, išsklaido baimes, sušildo kūnus ir sielas ir leidžia mums drąsiai šaukti – Jis tikrai prisikėlė!

    Dėkojame Jums, kad ėjote kartu su mumis Gavėnios keliu. Branginame Jūsų pasitikėjimą ir draugystę. Jūsų vardu dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie „Gavėnia mieste“ komandos. Visų pirma mūsų seserims dominkonėms, iš Vilniaus Šv. Juozapo vienuolyno, kurios nešiojo savo maldomis visas mūsų intencijas, ir ne vienas iš mūsų patyrė, kokia svarbi yra ta slapta tarnystė! Taip pat dėkojame tiems, kurie dovanodami savo technines ir lingvistines žinias, brangų laiką, dirbo, kad kasdien meditacijos galėtų atkeliauti iki Jūsų! Tarnauti kartu visada yra nuostabi proga jausti, ką reiškia būti vieno Kūno nariais, kur visi talentai, įkvėpti vienos Dvasios, reikalingi vienam tikslui pasiekti!

    Registracija į internetines rekolekcijas „Gavėnia mieste“ ir dalyvavimas jose yra visiškai nemokami. Tačiau šis projektas reikalauja lėšų, ypač serverių, kurie siunčia elektroninius laiškus, valdymui. Jeigu Jūs galite aukoti mūsų projektui, visą informaciją rasite tinklalapyje: http://www.gaveniamieste.lt/aukoti. Jūsų aukos labai padės pamokslavimo misijos internete tęstinumui. Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų dosnumą!

    Dabar turime visą savaitę, kaip vieną ilgą Velykų dieną, kad suvoktume, kas įvyko. Ar bent mėgintume! Tad leiskime savyje skambėti Jėzaus žodžiams. Jų aidas žadins mūsų širdis, atgaivins tas vietas, kur gyvybė dar sunkiai trykšta ir ragins mus ieškoti Prisikėliusiojo pėdsakų savo gyvenime, „Galilėjoje“… Jis eina pirma mūsų. Belieka sekti!

    Dar kartą nuoširdžiai sveikiname Jus su Šventomis Velykomis. Tegul šiandienos džiaugsmas mums šviečia visus metus. Ir… susitiksime kitą Gavėnią!

    Br. Marc-Antoine Bêchétoille OP

  • kov.

    30

    Vyskupas Jean-Paul Vesco OP: „Būti džiaugsmingu – ne pats lengviausias pasiryžimas!“

     
     

    ???????????????????????????????Brolis Jean-Paul Vesco (Žanas-Polis Vesko) gimė 1962 m. kovo 10 d. Lione. Įgijo teisininko kvalifikaciją ir septynetą metų dirbo advokatu Paryžiuje. 1995 m. įstojo į Dominikonų ordiną ir 2001 m. birželio 24 d. įšventintas kunigu.
    Ordino siuntimu išvyko į Alžyrą, kad po Orano vyskupo brolio dominikono Pierre Claverie (Pjero Klaveri) nužudymo (1996 m. rugpjūčio 1 d.) atkurtų dominikonų misiją.
    2010 m. buvo išrinktas Prancūzijos provincijos provincijolu ir grįžo į Paryžių.
    2012 m. gruodžio 1 d. popiežius Benediktas XIV paskyrė jį Orano (Alžyras) vyskupu. Vyskupo šventimus 2013 m. sausio 25 d. suteikė Liono arkivyskupas kardinolas Philippe Barbarin (Filipas Barbarin).

    Mielas Jean-Paul, tavo gyvenimo kelias neįprastas. Po dešimties metų gyvenimo Alžyre ir dvejų metų buvimo Prancūzijos provincijos provincijolu, šiuo metu tu esi Orano vyskupas. Kaip tu išgirdai Jėzaus kvietimą sekti Jį?

    Tai buvo 1994 metų rugpjūčio 14 dieną, kai aš, keletui atostogų dienų palikęs savo advokato kabinetą, išvykau Lizje, kur turėjau susitikti su vienu, tuo metu ten viešėjusiu, draugu vienuoliu. Užėjau į baziliką per vieno kunigo iš Palaiminimų bendruomenės šventimus. Iškilmingos liturgijos metu, jaučiant didžiulę laisvę, man pasidarė akivaizdu, kad be jokių abejonių rodomas mano kelias. Man buvo 33 metai, ir nuostabus nuotykis prasidėjo.

    Kaip tu supranti krikščionių buvimą musulmonų žemėje?

    Kaip galimybę atrasti Jėzaus Kristaus Dievą, ir suprasti Jį esantį didesnį negu mūsų asmeniai įvaizdžiai ir viršesnį už mūsų religinius skirtumus. Taip pat kaip galimybę tai liudyti darbais ir žodžiais.

    Mūsų rekolekcijų tema – džiaugsmas. Ar tai neprieštarauja Gavėniai ir Didžiajai savaitei?

    Jeigu Gavėnia yra laikas, ypatingai skirtas intensyvesniam Evangelijos išgyvenimui, tada pasirinkimas būti labiau džiaugsmingu yra Gavėnios apsisprendimas, tolygus didesniam pasninkui ar maldai. Ir patikėkite manimi – deja, tai nėra pats lengviausiai išlaikomas pasiryžimas. Aš tai išbandžiau!

  • kov.

    25

    Šv. Albertas Didysis: „Viešpats su tavimi“

     
     

    Albertas DidysisŠv. Albertas (Albert Graf von Bollstädt) (1206-1289) gimė Švabijoje, Vokietijoje. Po studijų Paduvoje vedamas pamaldumo Mergelei Marijai, neturto meilės, pomėgio studijuoti Albertas įstoja į elgetaujančių pamokslininkų (dominikonų) ordiną. Visą savo gyvenimą pašventė mokymui Vokietijoje, Paryžiuje, Romoje. Kad galėtų tęsti teologinį darbą, atsisakė vyskupo pareigų. Sudarydamas visų savo žinių sintezę Albertas Didysis perėmė Aristotelio metodiką ir mąstymo taisykles. Šv. Albertas tikrai yra vertas universalaus daktaro titulo dėl savo mąstymo platumo bei genialumo, kurį pritaikė visoms studijų sritims. Jo įtaka milžiniška.

    Viešpats su tavimi. Viešpats buvo su ja trejopai, t. y. kaip šeimininkas su tarnaite, kaip sužadėtinis su sužadėtine, kaip sūnus su mylimiausia motina. Kaip sužadėtinis su sužadėtine, nes jeigu mergelės yra Avinėlio sužadėtinės, argi mergelių Mergelė nėra sužadėtinių Sužadėtinė? Juk vertai mergelių Mergele vadinama toji, kuri iš pat pradžių pašventė ir pasižadėjo mergystę be jokio įsakymo, be patarimo, be pavyzdžio. Kitų ­mergelių ­garbei sakoma, kad jos „lydi Avinėlį visur, kur tik jis eina“ (Apr 14, 4). Apie šią ramiai galima sakyti, kad Avinėlis ją lydėjo visur, kur tik ji ėjo.

    Taip pat daugeliu kitų būdų ir daugelyje vietų bei darbų Viešpats buvo su ja. Iki pat galo Viešpats buvo su ja, ir ji buvo su juo tame pačiame mūsų atpirkimo darbe. Gailestingumo motina padėjo gailestingumo Tėvui mūsų išganymo darbe. Todėl apie pirmąją moterį buvo iš anksto pasakyta: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam padėjėją“ (plg. Pr 2, 18). Toji Rašto Ieva buvo jam ne padėjėja, o veikiau griovėja; o šioji padėjėja, nes į moters rankas Viešpats atidavė Sisarą (plg. Ts 4, 17–21), tai yra velnią.

    Kaip čia tad yra, kad Viešpats sako: „Aš myniau spaustuvą vienas, ir iš tautų nebuvo su manimi nė vieno vyro“ (Iz 63, 3)? Tikrai, Viešpatie, nėra su tavimi nė vieno vyro, bet yra su tavimi viena moteris, kuri visas žaizdas, tavo prisiimtas kūnu, prisiima širdimi. Ir kaip kareivio ietis pervėrė tavo šoną, taip skausmo kalavijas pervėrė jos sielą. Ir kaip tu prisiėmei ne tai, ko pats norėjai, bet ko tavo Tėvas norėjo, ką ir buvai iš anksto pasakęs: „Nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios“, taip ji kartu su tavimi prisiėmė ne tai, ko pati norėjo, bet tai, ko tu norėjai. Nes kaip tu ant kryžiaus troškai žmonių giminės išganymo, taip ir ji troško; stovėjo šalia kryžiaus, kaip sako šv. Ambraziejus, „ne tam, kad stebėtų Sūnaus kančią, bet kad lauktų žmonių giminės išganymo“. Taigi taip paaiškėja, kad visur Viešpats buvo su ja, ir ji su Viešpačiu.

     

    Šv. Albertas Didysis, Švč. Mergelės Marijos pagyrimai, cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. C metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2009, p. 714-715.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2

     

  • kov.

    20

    Šv. Bazilijus Didysis: Išmokti nuolankumo

     

    Saint BasileKą daryti, kad aistra netrauktų ten, kur nereikia? Ką? Visų pirma turi išmokti nuolankumo, kurio Viešpats žodžiu pamokė ir kurį darbu parodė. Antai vieną kartą sako: „Tas, kuris iš jūsų nori būti pirmas, tebūnie paskutinis“ (Mk 9, 35), o kitą kartą nuolankiai ir ramiai leidžiasi mušamas. Dangaus ir žemės kūrėjas ir valdovas, garbinamas visos protu bei jutimais suvokiamos kūrinijos, „visa palaikantis savo galingu žodžiu“ (Žyd 1, 3), nenusiuntė jo gyvo į pragarą, žemei atsivėrus tam bedieviui praryti, bet ragina ir moko: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23). Jei, kaip Viešpats liepė, įprasi būti paskutinis iš visų, niekuomet nesipiktinsi, net ir nepelnytai įžeidinėjamas. Kai iš tavęs tyčiojasi mažas vaikas, jo patyčios prajuokina, ir jei kas niekinamai kalba apimtas pamišimo, tokį laikai vertu veikiau pasigailėjimo, nei neapykantos.

     

    Tad paprastai ne žodžiai sukelia skausmą, bet panieka tam, kuris tyčiojasi ir kiekvieno nuomonė apie save patį. Kai išvysi iš savo proto šiuos du dalykus, visi įžeidimai bus tik tuščiai sukeltas triukšmas. Taigi „susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio“ (Ps 36 (37), 8), kad nepatirtum rūstybės, kuri „apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę“ (Rom 1, 18). Jei sugebėsi santūriu mąstymu nupjauti karčią pykčio šaknį, kartu sunaikinsi daugybę iš jos kylančių aistrų, nes suktumas, įtarumas, neištikimybė, piktavališkumas, klastingumas, įžūlumas ir visas spiečius panašių nedorybių yra šios blogybės atžalos. Tad neįleiskime į save tokio blogio – sielos ligos, proto užtemimo, tolinančio nuo Dievo ir nuo artimo pažinimo, karo pradžios, nelaimių pilnatvės, pačiose mūsų sielose gimstančio piktojo demono, kuris tarytum koks begėdis įnamis užima visą mūsų vidų, užtverdamas kelią Šventajai Dvasiai. Mat ten, kur priešiškumas, ginčai, pykčiai, klastos, varžybos sieloje kelia nerimstantį sąmyšį, ten nesiilsi romumo dvasia. Tad, paklusę palaimintojo Pauliaus raginimui, išvykime iš savęs visą rūstybę, pyktį, riksmą kartu su visu blogiu ir tapkime vieni kitiems malonūs ir gailestingi (Ef 4, 31–32), laukdami romiesiems paskelbto pažado, nes „palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5) Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, kurio šlovė ir valdžia per amžius. Amen.

     

    Šv. Bazilijus Didysis, Homilija prieš rūstaujančius, cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, p. 589-590.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2