• bal

    24

    Iš Bažnyčios tėvų lobyno…

     

    baznycios tevaiGavėnia baigėsi, tačiau Bažnyčios tėvų lobynas neišsekęs!

    Jūsų vardu, dėkoju br. Sauliui Rumšui OP, kuris per visą gavėnią dalinosi su mumis Bažnyčios tėvų tekstais ir leido tiek pažinti jų išmintį kasdieninio gyvenimo klausimais, tiek ir kartu su jais gilintis į tikėjimo tiesas, kartais iš nelauktos perspektyvos.

    Jeigu pageidautumėte daugiau sužinoti apie Bažnyčios tėvus, labai Jums rekomenduojame pasiklausyti „Marijos radijo“ laidos „Akademija“ ciklo apie Bažnyčios tėvus, kurį veda br. Saulius Rumšas OP.

     

    mri_new

     

     

     

     

  • bal

    20

    Šv. Grigalius Nysietis: „Jo čia nebėra…“

     

    Šv. Grigalius (apie 335–395), Nysos vyskupas, savo brolį šv. Bazilijų visada laikė savo mokytoju, nors pats pranoksta jį gilumu ir teologiniu originalumu. Poetas ir mistikas šv. Grigalius yra stipriausias ir ryškiausias tarp IV amžiaus graikų Tėvų. Jo protas ir talentai nekliudė jam būti labai žmogiškam ir dėmesingam savo brolių reikmėms. Šio vyskupo evangelinė dvasia padarė jį didžiu vargšų gynėju.

    St._Gregory_of_NyssaMylimieji! Beveik visi giria, kad sekmadienio naktį tinkamai pateikiau šventųjų Evangelijų skaitinius apie didžiojo Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Tačiau kai kurie, ko gero, įdėmesni klausytojai nors ir sutinka, kad skaitiniai jiems buvę naudingi, sakosi esą sunerimę, jog evangelistai apie tą patį dalyką kalba ne tuos pačius, bet priešingus dalykus ir klausytoją gali veikiau atitraukti nuo tikėjimo. Tad kuriuo evangelistu reikia tikėti: Matu, kuris rašo, jog prisikėlimas įvyko šabo vakarą, Jonu, kuris praneša, kad tas pat atsitiko rytą, dar neišaušus, ar Luku ir Morkumi, kurių vienas tą patį paros metą pavadino brėkšma, o kitas – saulėtekiu?

    Tad prisikėlęs Dievas turi mus, nors ir silpnus, pažadinti spręsti šį klausimą, taip pat ir kitus sunkumus, kylančius nagrinėjant pasakytus žodžius, ir pateikti tikrai suprantamą jų aiškinimą. Nes tas, kas sėdamas skaitymo sėklą ją paskleidė visų ausyse, turi pateikti ir iš to kylančių klausimų paaiškinimą. Būtent tai ir pasistengsiu padaryti pasiremdamas tais pačiais tekstais, kuriais jie sakėsi suabejoję.

    Juk šventieji Evangelijų autoriai nesako, ar Viešpats prisikėlė šabo vakarą, ar praėjus didžiajai nakties daliai, ar auštant naujai dienai, ar išlindus saulės spinduliams; nes prieštaravimas atsirastų tokiu atveju, jei tas pat įvykis anot pasakotojų būtų įvykęs ne tuo pačiu, o skirtingu metu. Tačiau jie rašė apie moteris, kurios prie kapo pasirodė ne tuo pačiu, bet skirtingu metu (nes ne kartu jos ir ėjusios), tačiau visos iš angelų išgirdusios tuos pačius žodžius apie Išganytoją: „jo čia nebėra, jis prisikėlė“ (Mt 28, 6), nepriduriant, kada tas įvyko. Mat, nors visi evangelistai sutartinai pripažįsta, jog prisikėlimas įvyko aną dievišką naktį, nė vienas nenurodė valandos, kuri niekam nežinoma. Ją žino vien tik prisikėlusysis Dievas ir Tėvas, kuris vienintelis taip pažįsta savo Sūnų, kaip šis yra pažįstamas Tėvui, ir Dvasia, kuri visa ištiria, net Dievo gelmes.

    Šv. Grigalius Nysietis, 2 kalba apie Kristaus prisikėlimą (PG 46, 628-629), cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. A metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2007, psl. 328-330.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2

  • bal

    19

    Senovinė homilija Didžiąjam šeštadieniui

     

    christ-adam-eveKas čia vyksta? Šiandien žemėje didi tyla – didi tyla, o po to vienatvė, nes Karalius miega. „Žemė sudrebėjo ir nurimo“, nes Dievas užmigo savąjame kūne ir pažadino tuos, kurie miega nuo pradžios. Dievas mirė kūne, ir mirusiųjų buveinė pradėjo drebėti. Jis nuėjo ieškoti pirmojo žmogaus, paklydusios avies. Jis taip pat nori „aplankyti tuos, kurie pasilieka tamsybėse ir mirties šešėlyje“.

    Taip, Dievas kartu su Sūnumi ateina pas įkalintą Adomą, taip pat ir pas įkalintą Ievą, kad juos išlaisvintų iš jų skausmų. Viešpats ateina pas juos, apsiginklavęs savo pergalės ginklu – kryžiumi. Kai Adomas, pirmasis žmogus, Jį pamatė, besidaužydamas į krūtinę, jis sušuko visiems kitiems: „Mano Viešpats su mumis visais!“ Ir Kristus atsiliepė Adomui: „Ir su tavo dvasia“. Jis ima Adomą už rankos ir jį pakelia sakydamas: – Pabusk, o tu, kuris miegi, atsikelk iš mirusiųjų tarpo, ir Kristus tave apšvies. Tai aš, tavo Dievas, kuris dėl tavęs tapau tavo sūnumi, tai aš, kuris dėl tavęs ir tavo palikuonių tau dabar kalbu ir kuris savo galybe įsakau visiems, grandinėmis sukaustytiesiems: „Išeikite“. Tiems, kurie yra tamsybėse: „Būkite apšviesti“. Tiems, kurie yra užmigę: „Atsikelkite“.

    Aš tau įsakau – „pabusk, o tu, kuris miegi“, aš tave sukūriau ne tam, kad tu būtum įkalintas mirusiųjų buveinėje. Atsikelk iš mirusiųjų tarpo – aš esu mirusiųjų gyvenimas. Kelkis, darbuokis mano rankomis, kelkis, mano panašume, sukurtas pagal mano paveikslą. Pabusk, einame iš čia. Nes tu esi manyje ir aš esu tavyje, mes esame vienas nedalomas asmuo.

    Tai dėl tavęs aš – tavo Dievas – tapau tavo sūnumi, tai dėl tavęs aš – Šeimininkas – prisiėmiau tavąjį vergo pavidalą, tai dėl tavęs aš, kuris esu aukščiau dangaus, nužengiau ant žemės ir po žeme, tai dėl tavęs, žmogau, aš tapau, „kaip apleistas žmogus, laisvas tarp mirusiųjų“, tai dėl tavęs, kuris išėjai iš sodo, aš buvau sode išduotas žydams ir buvau sode nukryžiuotas.

    Štai man spjaudo į veidą – dėl tavęs visa tai iškentėjau, kad tave sugrąžinčiau į tavo pirmąjį gyvybės kvėpimą. Pažvelk į smūgius ant mano veido – aš juos iškenčiau, kad atkurčiau tavo iškreiptą pavidalą, kad pagaliau vėl būtum pagal mano paveikslą. Pažvelk į nuplakimo žaizdas ant mano nugaros, kurias aš iškenčiau tam, kad atitolinčiau nuo tavo nugaros tavųjų nuodėmių naštą. Pažvelk į mano rankas, tvirtai prikaltas prie medžio už tavo nuodėmę, kai tiesei ranką prie medžio. Aš užmigau ant kryžiaus, ir ietis pervėrė mano šoną už tave, kuris užmigai rojuje ir iš savojo šono davei gimimą Ievai. Manasis šonas užgydė tavojo šono skausmą, manasis miegas ištrauks tave iš pragarų miego. Mano ietis sustabdė į tave atsuktą ietį.

    „Kelkis, eime iš čia“. Priešas išviliojo tave iš rojaus žemės – aš tavęs nebevesiu į rojų, bet pasodinsiu dangiškąjame soste. Aš atitraukiau tave nuo simbolinio gyvybės medžio, bet štai aš – gyvenimas – susivienyju su tavimi. Aš pastačiau kerubinus, kad jie tave saugotų kaip tarną, dabar padariau, kad kerubinai tave garbintų kaip Dievą. Kerubinų sostas paruoštas, nešėjai įspėti, sužadėtuvių patalai pakloti, vaišės paruoštos, palapinės ir amžinosios buveinės taip pat jau paruoštos. Laimės lobiai jau atverti ir dangaus karalystė yra pasiruošus nuo pat amžinybės.

  • bal

    18

    Šv. Ambraziejus Milanietis: Kryžiaus slėpinys

     

    Šv. Ambraziejus (337–397) gimė Tryre (dabar Vokietija). Baigęs studijas Romoje ir pakeltas Ligūrijos valdytoju, reziduojančiu Milane, Ambraziejus dar net nebuvo spėjęs pasikrikštyti, kai liaudis jį vieningai išrinko šio miesto vyskupu. Nuo tada jis tapo visų žmogumi, prieinamu visiems, kaip liudija šv. Augustinas. Šv. Ambraziejaus pamokslai, įkvėpti graikų Tėvų, pasižymi pirmiausia praktine ir pastoracine pakraipa. Bet kokiomis aplinkybėmis jis stengėsi Dievo Žodį padaryti prieinamą tikintiesiems.

     

    Ambroise2Kristus yra miręs kūnu, miręs būtent tuo, ką gavo iš Mergelės, o ne tuo, ką buvo gavęs iš Tėvo. Mirė Kristus tuo kūnu, kuris buvo nukryžiuotas. O Šventoji Dvasia negalėjo būti nukryžiuota, nes neturėjo kūno nei kaulų. Tačiau buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus, prisiėmęs kūną ir kaulus, kad ant to kryžiaus numirtų mūsų kūno pagundos. Mat jis prisiėmė tai, kuo nebuvo, idant paslėptų tai, kas jis buvo; paslėpė tai, kas buvo, kad su juo būtų kankinamas ir kad būtų išpirkta tai, kuo jis nebuvo, idant per tai, kuo nebuvo, jis pašauktų mus į tai, kas buvo.

    O, dieviškas slėpinys to kryžiaus, ant kurio kabo silpnumas, bet laisva lieka dorybė; prikalamos nuodėmės, bet iškeliami pergalės ženklai. Todėl vienas šventasis sako: „Vinimis tavo baimės prikalk mano kūną.“ Sako ne „geležies vinimis“, bet baimės ir tikėjimo; dorybės varžtai stipresni už bausmės varžtus. Tikėjimas buvo supančiojęs ir Petrą, kai šis nusekė Viešpatį iki pat vyriausiojo kunigo kiemo, nors niekas jo nebuvo sukaustęs. O kurį supančiojo tikėjimas, to neatrišo kankinimai, ir vėlgi kai buvo sukaustytas žydų, jį atrišo atsidavimas, bet kankinimai nesuvaržė, nes jis neišsižadėjo Kristaus.

    Ir tu nukryžiuok nuodėmę, kad mirtum nuodėmei. Nes kas „miršta nuodėmei, gyvena Dievui“ (plg. Rom 6, 11). Gyvenk tam, kuris „nepagailėjo nė savo Sūnaus“ (Rom 8, 32), kad kartu su jo kūnu nukryžiuotų mūsų kančias. Juk Kristus mirė už mus, kad mes būtume gyvi jo atgimusiame kūne. Vadinasi, jame mirė ne mūsų gyvybė, o kaltė. „Jis pats savo kūne, – sako apaštalas, – užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Taigi šis kryžiaus medis yra tarsi mūsų laivo kelionė išganymo link, o ne bausmė, – juk amžinojo išganymo kelionė veda į kitą išgelbėjimą, – nes nejaučiu mirties, kai jos trokštu, nepatiriu kančios, kai ją niekinu, nepažįstu baimės, kai jos nepaisau.

    Šv. Ambraziejus Milanietis, Traktatas apie Šv. Luko Evangeliją, V, 90-91, cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, psl. 238-239.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2