• kov.

    22

    Skaičiams virstant veidais

     

    Trečiadienį gavome labai mielą laišką.

    Ačiū, Jurgita, už tuos žodžius (ir už visus kitus praeitus :) ), kurie „verčia skaičius veidais“!

    Dėkojame visiems už jūsų laiškus, leidžiančius jausti rekolekcijų pulsą, ir perduodame Jurgitos žodį :

    Brangūs bendrakeleiviai,

    Tai tie veidai ir gyvenimai, į kuriuos žiūrint imi ir pasakai -
    „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)
    Tai ASU studentų choro „Daina“ šeimos, dar vadinami „Seniai“, kurie savo laiku dainavo ir tebedainuoja, kūrė ir tebekuria šeimas, gimdė ir tebegimdo vaikus ir už savo gyvenimus dėkoja Dievui ir žmonėms, kuriuos sutinka savo kelyje.
    Keliaujame su „gavėnia mieste“ toliau link Velykų paslapties – Kristaus prisikėlimo.
    Keliaudami kalbamės, meldžiamės ir giedame, stabtelėjame prie 40 salų –  Dievo Žodžio ir gavėnios meditacijų. Iš ten atrastų šaltinių pasisėmę gėlo vandens, keliaujame toliau. Tik jau kitu žvilgsniu žvelgdami į savo artimąjį ir  į horizontą.  Ši  giesmė ataidi nuo Vilniaus ir Šiaulių, nuo Širvintų ir Šveicarijos (Jonavos r.). Dėkojame Vilniaus broliams dominikonams už galimybę susitikti interneto svetainėje http://gaveniamieste.lt/  bendrai maldai ir meditacijai.

    Su nuoširdžia meile,
    Jurgita

    Pervalka 274

  • vas.

    20

    Gavėnios kelionė per akmenis

     

    Rita Bagdonaitė, dominikonų tretininkė, mums dovanoja vieną savo komentarą:

    Sveika, mano gavėnios maldos bendruomene!

    Tu tokia tyli. Žinau ir jaučiu tave esant – jau virš dviejų tūkstančių pripulsavo sistemos skaičiuoklė. Norėčiau arčiau pažinti jus, todėl leisiuosi būti pažįstama ir aš.
    Šiemet gavėnia turi naują veidą, kai net mūsų kompiuteriai priversti melstis :). Dėkoju Viešpačiui už tokią avantiūrą, į kurią mus pakvietė. Jis surenka mus kaip tas, brolio Pijaus minėtas „plytas“, kad drauge tiestume kelią į dangaus karalystę.

    Išmėtytos plytos

    Kiek spalvų turi ši mūsų bendra gavėnios kelionė, suvienydama daugybę žmonių! Brolis Tibo sako: „Aš tikiuosi, kad mūsų skelbiamas Žodis, palies jūsų širdis, nes per tikėjimą, o dar labiau per lietuvių brolių bendrystę, su kuriais kartu studijuojame Prancūzijoje, mes esame tėvynainiai.“ Paliečia! Paliečia tuo, kad ir mane žavi Timočio Radklifo pamokslavimas, daugiau pažįstamas iš skaitytų tekstų, bet vienas vienintelis, girdėtas per brolio Sauliaus amžinųjų įžadų Mišias, giliai įsirėžė atmintin. Paliečia, nes tu, broli, kalbi apie mano gavėnios kelionę, kurią pradėjau su Pijumi sakydama: „Šiandien mano atsivertimo diena“ ir žinau, kad dar ne kartą jos dykumoje suklupsiu ant akmenų, kai užkliūsiu už laikrodžio rodyklės, kirtusios vidurnakčio ribą, paskui už ryto žadintuvo signalo, už neatliktų darbų, nepaskambinimo tiems, kurie laukia mano skambučio, laiškų neparašymo, netinkamo žodžio ištarimo, neaplankymo, nepasakymo „aš tave myliu“…

    Žinau, kad tai yra mano išmėtytos „plytos“, kurių aš nesugebu tvirtai įmūryti į savo tiesiamą kelią. Tai mano suklupimo akmenys, bet aš kartais juos paspiriu po kojomis bendrakeliaiviams arba pati užkliūvu už svetimų akmenų. Dažnai atsitinka, kad mes, suklupę ant to paties akmens, neskubame vienas kito pakelti, o pasiliekame prie jo, aptarinėdami dydį, formą, svorį, spalvą, netgi atrandame, kad jis yra gražus (taip kartais būna, bet tai tik viena tiesos pusė). Susėdame ant to akmens ir nepajuntame, kaip sėdimosios prie jo prišąla, sąnariai sustingsta… Reikia padaryti dar vieną pastangos judesį, kad tas akmuo neliktų apsivertimo arba, kaip kartais metaforiškai pasakome – „užsivertimo“, bet taptų atsivertimo akmeniu.

    Simuliatyvus pasiteisinimas

    Pasiteisinimui turime posakį: „Toks, tokia aš esu“. Simuliatyvu, nes tai labiau turi prasmę, sakančią, kad aš leidžiu sau tokia būti. Kai kalbame apie savo egzistencinę būtį, turime labai atsakingai vartoti žodį „esu“, nes jis savyje turi daugiau nei chronologinio esamojo laiko prasmę. Tai žodis, kuriuo Viešpats prisistatė Mozei, kai jis paklausė Jo vardo. Vadinasi, jis ir priklauso Jam, Jo amžinybei – kairos, o ne chronos laikui. Tikrasis mano „aš“ yra tas, kurį sukūrė Dievas pagal savo paveikslą, o aš savo nuodėmėmis jį aplipdžiau, paslėpiau.

    Kai aš, „Marijos mokykloje“ kalbėdama apie nuodėmę, pasidalinau savo lingvistinėmis įžvalgomis, kad žodyje „nuodėmė“ matau kitas dvi žmogų naikinančias prasmes – „nuodai“ ir „dėmė“, viena moteris pateikė kitą, labai gerai tai iliustruojantį, pavyzdį iš rusų kalbos. Tai žodis покояние [pakajanije], lietuviškai reiškiantis atgailą. Jį išskaidžius dalimis, gauname frazę пока я не я [paka ja ni ja]– „kol aš ne(nesu) aš“. Tada man dar aiškiau suskambėjo Jėzaus žodžiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3). Tai dar vienas įrodymas, kad esame tėvynainiai, nepaisant kalbų ir kultūrų skirtumų.

    Marbrerie d'ART CAUDRON 3

    Skulptoriaus darbas

    Kaip norisi, kad visi tie pavyzdžiai apie suklupimo akmenis būtų ne apie mane. Arba, kad jie taptų mano atsivertimo akmenimis. Puikiai suprantu, kad tai ne vienos dienos įvykis, pamenu, ką sakė brolis Pijus apie atsivertimo kelionę. Dar kartą pabandysiu. O kaip?

    JAV „Gerosios Naujienos“ (The Good News) žurnalo redaktorius, teologas Skotas Ešlis (Scott Ashley) savo konferencijoje „Kaip Biblija apibūdina nuodėmę?“ pateikė tokį pavyzdį: „Mūsų pastangas pažinti ir įveikti nuodėmę galima palyginti su skulptoriaus darbu, apdorojant milžinišką akmens luitą. Į praeivio klausimą, ką jis iškals iš šio akmens, skulptorius atsakė: „Dramblį“. „O ką reikia padaryti, kad išeitų dramblys?“, – pasidomėjo praeivis. Minutėlę pagalvojęs, skulptorius atsakė: „Tai juk paprasta – reikia nuo akmens atskelti visą, kas nepanašu į dramblį“.

    Ko nori, kad tau padaryčiau?
    Noriu, kad gebėčiau valdyti įrankius, padedančius nuo mano sielos atskelti tai, kas nepanašu į tą mane, kurią sukūrė Viešpats (1).

    Rita Bagdonaitė OPs

    1. Matai, broli Tibo – man patiko tavo stilius apibendrinti mintį!