• vas.

    18

    Popiežiaus Pranciškaus žinia 2015 m. gavėnios proga.

     
     

    Au-debut-du-Careme-le-pape-denonce-les-luttes-de-pouvoir-dont-il-est-temoin_article_popin„Sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8)

    Brangūs broliai ir seserys!
    Bažnyčiai, bendruomenėms ir pavieniams tikintiesiems gavėnia – atsinaujinimo metas. Tačiau pirmiausia tai yra „malonės metas“ (2 Kor 6, 2). Dievas iš mūsų nereikalauja nieko, ko pirma nebūtų dovanojęs: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Jis nėra mums abejingas. Kiekvienas esame Jam brangus, Jis mus pažįsta vardu, mumis rūpinasi ir, kai nuo Jo nutolstame, mūsų ieško. Jis domisi kiekvienu iš mūsų; Jo meilė neleidžia Jam būti abejingam tam, kas mums nutinka. Tačiau mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis… Tada mūsų šalis įpuola į abejingumą: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi, užmirštu tuos, kuriems nesiseka. Tokia egoistinė abejingumo nuostata šiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbėti apie abejingumo globalizaciją. Su tokiu trūkumu mes, krikščionys, privalome kovoti.

    Kai atsiverčia į Dievo meilę, Dievo tauta randa atsakymus į jai istorijos nuolatos keliamus klausimus. Vienas primygtiniausių iššūkių, kurį šioje žinioje norėčiau aptarti, yra abejingumo globalizacija.

    Abejingumas artimui ir Dievui – reali pagunda ir mums, krikščionims. Todėl kiekvieną gavėnią turime išgirsti mus budinantį garsų pranašų balsą.

    Dievas nėra abejingas pasauliui, bet jį taip myli, kad net atidavė savo Sūnų kiekvienam žmogui išgelbėti. Dievo Sūnaus įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galutinai atsiveria vartai tarp Dievo ir žmogaus, tarp dangaus ir žemės. O Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, švęsdama sakramentus ir liudydama tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6), yra tartum šiuos vartus atvirus laikanti ranka. Vis dėlto pasaulis linkęs užsisklęsti ir užverti vartus, per kuriuos Dievas įžengia į pasaulį, o pasaulis – į Jį. Tad ranka, kuri yra Bažnyčia, neturi stebėtis, kad ji atstumiama, prispaudžiama ir sužeidžiama.

    Todėl Dievo tauta, kad netaptų abejinga ir savyje neužsisklęstų, turi atsinaujinti. Norėčiau pasiūlyti tris žingsnius šiam atsinaujinimui apmąstyti.

  • vas.

    13

    „Gavėnia mieste“ prasideda vasario 18 d., Pelenų trečiadienį!

     
     

    GM 2015 blog-005

    Ar gerai nuotaikai užteks jėgų? *

    Brangūs broliai ir seserys,

    iš patirties žinome, kad ne visada įmanoma vienam pakelti visus gyvenimo išbandymus. Žinome, kad kartais viduje tiesiog trūksta išteklių iš naujo pradėti, trūksta drąsos vėl bandyti ir rizikuoti, trūksta jėgų net paprasčiausiai šypsotis ir atsiliepti į sveikinimą…

    Tokiose situacijose gal spontaniškai mums atrodo, kad reikėtų palengvinti sau gyvenimą, sumažinti reikalavimus, duoti sau pelnytą poilsį tol, kol atsiras mumyse jėgų ir noro vėl bendrauti, vėl būti maloniam, tiesiog vėl kartu džiaugtis…

    Tačiau Bažnyčios išmintis kitokia, ir Gavėnios laikas veda mus tarsi prieš srovę. Nors nebūtinai yra jėgų, bet esame kviečiami susikaupti, susilaikyti. Nors gal prasta nuotaika, nėra noro, bet esame kviečiami aktyviai praktikuoti maldą, pasninką ir išmaldą, atrasti laiko ne tik sau, bet ir Dievui, savo broliams ir seserims.

    Tam reikia valios pastangų, priversti save. Ir tai nėra prievarta – tai tampa įmanoma, kai laisvai priimama, pasitikint Bažnyčios autoritetu. Bažnyčia mus moko, kad žmogaus gyvenimas yra santykis – santykis su Dievu ir santykis su žmonėmis bendruomenėje. Du skirtingai atrodantys ryšiai – bet ar ne tik iš išorės?

    Konkrečiais pratimais ir atidesniu Dievo Žodžio klausymusi Gavėnia nori mus ištraukti iš vienatvės, iš mūsų širdies kietumo. Ji tampa proga atgaivinti ryšį su Jėzumi ir su žmonėmis, vėl savo gyvenimo centre pastatyti šitą gebėjimą kurti santykius.

    Ir gal atpažinsime iš naujo seniai patirtas gyvenimo tiesas – kad gyvenimo džiaugsmas ir prasmė negali būti iškovoti mūsų jėgomis. Savo pastangomis sukuriame tik palankias sąlygas jų pasirodymui, tačiau, kad jie būtų tikri ir vertingi, jie gali būti tik dovanos – netikėtai sulauktos, išplaukiančios iš kitoniškumo.

    Kviečiame apmąstyti šį slėpinį keliaudami kartu nuo Gavėnios pradžios iki pat Velykų.

    Iki susitikimo Pelenų trečiadienį, vasario 18 d.!

    Br. Marc-Antoine Bêchétoille OP

    * Giedrė Beinoriūtė ir Gediminas Storpirštis, Laiškai Karaliui, Scena, Vilnius, 2003

  • bal

    22

    Kristus prisikėlė, Jis tikrai prisikėlė!

     

    SchongRetableDom

    „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“
    (Jn 11, 17)

    Brangūs draugai,

    Šiandien apaštalų apaštalė – Marija Magdalietė, Jėzaus pasiųsta, atbėga pas mus ir kartoja Viešpaties žodžius: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“. Velykų džiaugsmas įgauna naują spalvą. Jėzus ne tik nugalėjo mirtį Prisikėlimu – Jis įžengė į visiškai naują gyvenimą ir atidarė seniai užrakintus rojaus vartus. Kartu su Marija Magdaliete labai džiaugiamės nauju keliu Tėvo link ir trokštame juo dalintis su visais!

    Dėkojame Jums, kad ėjote kartu su mumis gavėnios keliu. Dėkojame taip pat už bendrą maldą. Jūsų vardu noriu dėkoti ir visiems, kurie prisidėjo prie „Gavėnia mieste“ komandos, padėdami įgyvendinti mūsų internetines rekolekcijas. Prisimename, kaip pirmosiomis gavėnios dienomis br. Saulius OP mums rekomendavo užsidėti „kantrybės skrybėlę“, ir turbūt dabar suprantame, koks tai buvo išmintingas patarimas! Tačiau Velykų šviesoje visos pastangos atsimainė ir atrodo vieni niekai, lyginant su gautąja malone – būti sūnumis ir dukromis kartu su Sūnumi.

    Norime, kad „Gavėnia mieste“ internetinės rekolekcijos būtų visiems prieinamos, ir todėl yra nemokamos. Tačiau šis projektas reikalauja lėšų, ypač serverių, kurie siunčia elektroninius laiškus, valdymui. Jūsų pagalba mums yra labai reikalinga, norint tęsti pamokslavimo misiją internete. Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų dosnumą. Norėdami aukoti, Jūs galite spausti šią nuorodą. Ten rasite visą išsamią informaciją.

    Taip, kaip ištikimai sekėme paskui Jėzų, trokšdami atsivertimo, taip dabar negrįžkime per greitai į savo kasdienybę. Kaip dažnai ragina popiežius Pranciškus – krikščionis turi būti linksmas, jis turi mokytis džiaugtis Prisikėlimu. Laukdami Šventosios Dvasios dovanų, prašykime, kad mūsų džiaugsmas užkrėstų visą pasaulį!

    Ir… iki susitikimo kitą gavėnią!

    Br. Marc-Antoine Bêchétoille OP

  • bal

    17

    Br. Pijus Eglinas OP: „Takelį pas Jėzų mes kiekvienas turim savo ir savitą.“

     

    Pijus-001Br. Pijus Eglinas OP į dominikonų ordiną įstojo 1993 m. Jis dėsto Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje ir aktyviai dalyvauja evangelizacinėje veikloje.

    Br. Pijų kalbina br. Marc-Antoine

    Tu sakai, kad gavėnia yra kelionė, ir kad Verbų sekmadienį, pagaliau įžengėme į Didžiąją savaitę, tarsi į Jeruzalę. Ar galėtume pasakyti, kad Didžioji savaitė kaip ir reziumuoja, apibendrina ne tik mūsų gavėnios kelionę, bet ir mūsų, tikinčiųjų, gyvenimo kelionę?

    Taip, kelionės metafora man labai patinka, nes turbūt ja sėkmingiausiai pavyksta pailiustruoti kitimą, virsmą, seką. Tik čia kelias matuojamas ne atstumo matais, bet laiko, ypač gyvenimo laiko matavimo vienetais. O laikas taip jau „surėdytas“, kad kelionė gaunasi tik į vieną pusę. Prieš metus, prieš mėnesį, netgi prieš dieną buvome kitokie, ir aplinkybės buvo kitokios. Ir laiko, deja, negalima atsukti atgal, į prieš tai buvusias situacijas, aplinkybes.
    Kartu su „Gavėnia mieste“ pradėdami 40–ies dienų kelionę, buvome kitokie, negu esame dabar. Ir tiems, kurie atrado sugebėjimą į gavėnios laiką pažvelgti teisingai, jis tapo puikiu, auginančiu laiku, tapo dovana gyvenimui.
    Tuo labiau, kad bendruomenė, t. y. Bažnyčia eina per Gavėnios laikotarpį kartu su savo nariais koja į koją, ir visi bendrai laikomės susitarimo: „Šitą 40–ies dienų laiko atkarpą einam labai sąmoningai, pabudę, ne autopilotu. Stengiamės eiti vienas šalia kito, garbingai, broliškai. Ir prašau neatsilikti, nesivilkti kažkur iš paskos“.
    Pamažu vis daugiau žmonių tai atranda ir nustemba: „Kaip tik to man labai reikėjo“.
    O Didžioji savaitė natūraliai tampa kelionės kulminacija. Norėtųsi, kad ne vien gavėnios, bet ir viso gyvenimo kelionė baigtųsi Prisikėlimu.

    Didžiosios savaitės liturgijoje atliekami svarbūs gestai: kojų nuplovimas, Kryžiaus adoracija… Kaip elgtis, kad nebūčiau liturgijos metu tik žiūrovas, kad aš pilnai dalyvaučiau ir patirčiau jų naujai įgaunamą reikšmę?

    Liturgija yra priemonė, padedanti savo kūnu, savo rankomis prisiliesti prie antgamtinio pasaulio kraštelio. Todėl ir liturginius ženklus, simbolius, veiksmus reikėtų priimti, kaip vidinės pozicijos regimąją išraišką. Pavyzdžiui, Didžiojo penktadienio pamaldose priklaupi ant kelio prieš kryžių, netgi išdrįsti pabučiuoti, ištari tuos paslaptingus, iš legendomis apipintų laikų mus pasiekusius maldos žodžius: „Sveikas Kryžiau, tu vienintele viltie išganymo mano“ ir supranti, kad lenkiesi ne šitam medžio drožinėliui, bet širdis suklumpa prieš Jėzų, ir tai yra padėka už Jo „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
    Todėl, norint pilnai išgyventi Didžiosios savaitės liturgiją, reikia susikoncentruoti ne tiek ties paties liturginio veiksmo atlikimu, kiek ties jo teologine prasme ir reikšme gyvenimui.

    Didžiosios savaitės karalius – Jėzus. Jis yra didžiausias dangaus karalystėje. Kaip padaryti, kad Jis būtų didžiausias ir mano gyvenime ir toks pasiliktų?

    Taip, Jėzus yra vienas ir vienintelis, bet takelį pas Jį mes kiekvienas turim savo ir savitą.
    Nežiūrint to, yra keletas bendrų principų, kurių privalu laikytis. Tad, pirmiausia, atidėjus į šoną antraeilius tikėjime dalykus, pasiėmus popieriaus lapą, imti ir susirašyti 5–ias arba 7–ias svarbiausias vertybes savo gyvenime. Čia svarbu laikytis eiliškumo. Suprantu, kad mūsų emocijos bandys į pirmąsias vietas prastumti savo vertybes, tačiau šiuo atveju tegul vadovauja protas. Todėl reikėtų labai aiškiai ir nediskutuotinai į pirmą ir nepajudinamą vietą pastatyti Dievą. Antrasis žingsnis – šio sąrašo taikymas gyvenime – jau priklauso mūsų valiai.