• kov.

    16

    Šv. Dorotėjas Gazietis: Išgelbėti malone

     

    Dorotėjas GazietisŠv. Dorotėjas gimė VI amžiaus pradžioje, greičiausiai Antiochijoje, pasiturinčių krikščionių šeimoje. Po studijų įstojo į abato Serido vienuolyną, kuriam vadovavo du „didieji senoliai“ – atsiskyrėliai Barzanufas ir Jonas. Kantriai jų vedamas, Dorotėjas stropiai ėjo Evangelijos keliais, o vėliau ir pats įkūrė vienuolyną prie Gazos ir tapo jo abatu.

     

    Gerasis Dievas davė Įstatymą pagalbai, atsivertimui ir to, kas bloga, atitaisymui, tačiau atitaisyta nebuvo. [...] Tuomet geras ir mylintis žmones Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, nes tik vienas Dievas galėjo išgydyti ir nugalėti šią būseną – ir pranašams tai nebuvo nežinoma. Todėl jau Dovydas aiškiai sakė: „Tu, kuris sėdi soste ant Kerubų, apsireikšk, parodyk savo galybę, ateik mūsų gelbėti!“ (Ps 79 (80), 2–3), „Viešpatie, palenk dangaus skliautą ir nuženk“ (Ps 143 (144), 5) ir kitus panašius žodžius. Ir visi kiti pranašai, kiekvienas vis kitaip, daugelį kartų apie tai šaukė tai melsdami, kad nužengtų, tai būdami įsitikinę, kad jis tikrai nužengs. Tad mūsų Viešpats atėjo, dėl mūsų tapęs žmogumi, kad, kaip sako šventasis Grigalius, „panašiu išgydytų panašų, siela – sielą, kūnu – kūną, nes jis visame kame, išskyrus nuodėmę, tapo žmogumi “*. Jis priėmė pačią mūsų esybę, mūsų prigimties pradmenis ir tapo naujuoju Adomu pagal savo Kūrėjo paveikslą. Jis atkūrė tai, kas buvo žmogaus prigimtyje ir grąžino sveikus jutimus, kaip buvo pradžioje. Jis atnaujino puolusį žmogų, tapdamas žmogumi, išlaisvino jį nuodėmės jėga užvaldytą ir pavergtą. Žmogus buvo priešo laikomas prievarta ir priespaudoje, ir, ko gero, net nenorintieji nusidėti būdavo priversti nusidėti, kaip apaštalas Paulius sako mūsų vardu: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19).

    Taigi Dievas, dėl mūsų tapęs žmogumi, išvadavo žmogų iš priešo nelaisvės. Jis sunaikino visą jo galybę, pamynė jo stiprybę ir ištraukė mus iš jo valdžios, iš jo vergijos, jei tik patys savo valia nenorėsime nusidėti. Mat jis suteikė mums, kaip pasakė, „galią mindyti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę“ (Lk 10, 19), apvalydamas nuo visų nuodėmių per šventąjį krikštą. Juk šventasis krikštas atleidžia ir nuvalo visas nuodėmes.

    *Grigalius Nazianzietis, Oratio 28, 13; 45, 9.

     

    Šv. Dorotėjas Gazietis, Pamokymas apie atsižadėjimą (I, 3-5), cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, p. 211-212.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2

  • kov.

    8

    Br. Olivier Catel OP: „Gavėnios džiaugsmas – gilus, įsišaknijęs, besiremiantis viltimi ir tikėjimu“

     
     

    10712988_10152337599901034_3900631040941296837_nBrolis Olivier Catel (Olivjė Katel) į Dominikonų ordiną įstojo 2011 m. Prieš tai jis dirbo prancūzų kalbos destytoju. Brolis Olivier gyvena Lilio (Prancūzija) Šv. Tomo Akviniečio vienuolyne (http://www.dominicainslille.fr/), kur studijuoja teologiją. Jis yra skautų kapelionas, taip pat veda paskaitų kursą apie krikščionybės santykį su judaizmu.

    Broli Olivjė, tu dabar studijuoji teologiją Lilio vienuolyne. Ką tau reiškia pamokslauti šią savaitę „Gavėnia mieste“ rekolekcijų dalyviams?

    Vesti „Gavėnia mieste“ rekolekcijas šią savaitę man yra didelis šansas ir puiki proga „šokti į šaltą vandenį“. Kaip jaunas brolis pamokslininkas, beveik neturiu progų skelbti Dievo Žodį, nors troškimas tikrai yra! Dėka „Gavėnia mieste“ rekolekcijų, šią savaitę tai bus įmanoma! Ypač buvo labai gera pasiruošimo metu. Kartu su kitais pamokslininkais kelioms dienoms susirinkome seserų vienuolyne, tarsi rekolekcijoms. Perskaitėme vieni kitiems savo meditacijas, kalbėjomės apie tekstus, labai konkrečiai. Kaip padaryti, kad jie būtų aiškiau suprantami, kad jie giliau paliestų „Gavėnia mieste“ dalyvių širdis. Per tai supratau, kodėl ordino įkūrimo metu vienuolynas ir jo bendruomenė buvo vadinami „Šventuoju Pamokslu“.

    Per studijas tu įsigilinai į žydiškąsias krikščionybės šaknis. Kas tave paskatino domėtis tokia tema?

    Kai man buvo 27 metai, aš iš naujo atradau savo krikščioniškąjį tikėjimą būtent judaizmo dėka. Skaitydamas Bibliją ir mokydamasis hebrajų kalbą, bandžiau suprasti, ką reiška Izraelio išrinkimas, taip pat aš supratau šaukimą, kuriuo Dievas kreipėsi į mane. Vėliau po truputį susipažinau su šiandienine žydų tauta – tai man buvo kaip susitikimas su tolimais pusbroliais, kurių iki šiol nepažinojau. Nuo Antrojo Vatikano Susirinkimo visi esame kviečiami atrasti savo žydiškąsias šaknis. Kylame iš jų – nepamirškime to!

    Šių metų mūsų rekolekcijų tema yra džiaugsmas. Ar tai, tavo manymu, neprieštarauja Gavėnios esmei?

    Gavėnios džiaugsmas nėra išorinis, šokinėjantis ir gal paviršutiniškas džiaugsmas. Gavėnios džiaugsmas – gilus, įsišaknijęs, besiremiantis viltimi ir tikėjimu, kad Dievas stipresnis už bet kokį blogį, kurį matome ar patiriame. Tą rimtąjį džiaugsmą šią savaitę mėginau atrasti, ištirdamas mūsų santykius su blogiu, su smurtu, patiriamu ir vykdomu. Aš neturiu galutinio atsakymo – kas turėtų? – tačiau norėčiau parodyti, kad Dievas gali apsigyventi net ir šitame blogyje, gali jį padaryti labiau pakeliamą ir galbūt paversti jį gyvybės šaltiniu.

  • vas.

    28

    Šv. Bazilijus Didysis: Visas gyvenimas – nuolatinė malda

     

    Saint BasileVienas iškiliausių Bažnyčios Tėvų, Kapadokijos Cezarėjos vyskupas Bazilijus (329-379) dar gyvas buvo vadinamas Didžiuoju. Didžiulį dėmesį skyręs Bažnyčios gyvenimui ir teologiniams svarstymams apie Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią, Bazilijus taip pat buvo vienuoliško gyvenimo organizatorius, skatinęs tikinčiuosius užmegsti glaudesnį santykį su Dievu. Malda nėra kreipimasis į Dievą „iš reikalo“, tačiau nepertraukiamas ryšys su Dievu. Tai – nuolatinis gyvenimas Dievo artumoje.

     

    Malda yra prašymas dovanos, kurios tikintysis maldauja iš Dievo. Šis prašymas nepasireiškia tik vienais žodžiais. Nemanome, kad Dievui reikalingi žodžiai mūsų reikalui priminti, nes jis žino, ko mums reikia, dar mums neprašant. Ką norime tuo pasakyti? Ogi kad mūsų maldos neturi sudaryti tik skiemenys. Maldos jėga daugiau glūdi sielos nusistatyme ir geruose darbuose, kurie apima visą gyvenimą. „Ar valgote, ar geriate, – sako Paulius, – ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1Kor 10,31). Sėdies už stalo – melskis! Imi duonos – dėkok Davėjui! Jei stiprini savo silpną kūną vynu, prisimink tą, kuris savo dovana atima silpnumą, palinksmina širdį. Kai jau pavalgyta, tai atsiminimas Geradario neturėtų būti pamirštas. Apsivilkdamas drabužiu, mąstyk apie tą, iš kurio jį gavai. Kai apsivelki paltu, tai auk Dievo meilėje. Jis aprūpina mus tinkamu drabužiu žiemą ir vasarą, apsaugodamas mūsų gyvenimą ir pridengdamas gėdą.

    Jei diena jau baigėsi, galvok apie tą, kuris mums davė saulę dienos darbui, ugnį nakties šviesai ir kitiems nakties gyvenimo reikalams patenkinti. Naktis duoda tolesnių progų melstis. Žiūrėdamas į dangų, mąstyk apie žvaigždžių gražumą ir melskis į matomojo pasaulio Viešpatį, garbink didįjį visatos Kūrėją, kuris viską išmintingai sutvėrė. Matydamas visą gyvąją tvariniją paskendusią miege, vėl šlovink tą, kuris be mūsų valios pertraukia miegu mūsų darbą ir trumpu poilsiu vėl padaro stiprius. Naktis neturėtų būti išimtinai skirta tik poilsiui. Nepražudyk pusės savo gyvenimo tingiu miegu, bet skirk nakties laiką miegui ir maldai. Taip, net pats miegas turėtų būti pamaldumo pratyba. Miego vaizdiniai dažniausiai yra mūsų dienos rūpesčių atspindžiai: kokie dienos užsiėmimai, tokie ir nakties sapnai. Taigi, tu be pertraukos melsies, jei maldos neapribosi tik žodžiais, bet visu savo gyvenimu su Dievu jungsiesi. Tavo gyvenimas bus nuolatinė, nepertraukiama malda.

     

    Šv. Bazilijus Didysis, Pamokslas apie kankinę Julitą 3-4. Cituota iš Jonas Gutauskas, Didžiųjų Bendrijos tėvų mintys. Senosios krikščionių literatūros antologija tikėjimo, doros ir krikščioniškosios pasaulėžiūros klausimais, Putnam: Krikščionis gyvenime nr. 18, 1978, p. 223-224.

  • vas.

    22

    Br. Nicolas Burle OP: „Džiaugsmas yra platus ir gilus dalykas, tarsi vandenynas“

     

    frere-nicolas-burle-001Br. Nicolas (Nikolia) į dominikonų ordiną įstojo 2007 m., studijavęs verslą. Kunigu įšventintas pernai birželio mėnesį ir dabar gyvena Prancūzijoje, Tūro (Tours) vienuolyne. Jis palydi katechumenus ir rengia vienuolyno konferencijų ciklą.

    Broli Nikolia, tu buvai įšventintas kunigu pernai birželio menesį. Ką galėtum pasakyti apie savo, kaip pamokslininko, pašaukimą dabar, kai esi kunigas?

    Sunku atsakyti, nes aš esu dar tik 7 mėnesiukų „kunigas-kūdikis“! Tačiau vienas dalykas, kuris mane stebina kiekvieną dieną – mums dovanotas didelis pasitikėjimas. Per išpažintis ar įprastus pokalbius, žmonės mus įsileidžia į savo širdis, dovanoja tai, kas intymiausia. Visų tų žmonių dėka, gal po truputį vis labiau suprantu žmogaus širdį ir ką reiškia būti kitiems „Dievo žmogumi“.

    Meditacijų sekoje pamatysime, kad perduodi žodį tiems, kurių įprastai nė negirdime. Kodėl tai pasirinkai?

    Norėjau perduoti žodį kai kuriems iš tų, su kuriais susitikau, ir kurie maitino mano tikėjimą, greičiausiai daug daugiau, negu jie patys įsivaizduoja. Vienas mano didžiausių džiaugsmų – tai klausyti Dievo tautos ir, kaip bitei, gaminti savo medų iš visų tų fioretti – tų malonės ir jumoro žiedelių, kuriuos randame Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenime pvz. Dievo tautos šventumas man yra būtent visi tie veidai, kuriuos mėginau „nupiešti“.

    Šių metų mūsų rekolekcijų tema yra džiaugsmas. Ar tai neprieštarauja Gavėnios esmei?

    Nelygu, kaip pažiūrėsim. Argi Gavėnia visų pirma nėra apie džiaugsmą? Džiaugsmas yra platus ir gilus dalykas, tarsi vandenynas. Aišku, mūsų gyvenimo paviršiuje gali būti sūkuriai ar net kartais audros. Tačiau, jei širdies inkaras tvirtai laikosi Dieve, viskas tampa perplaukiama. Palydėdamas suaugusius katechumenus Ture, prisiminiau, kad graikiškai krikštyti (baptidzo) reiškia panardinti. 40 dienų ne bus per daug tam, kad mokytumės panerti giliau į Dievą, sekant Jėzumi.