• vas.

    20

    Kas yra pasninkas?

     
     

    1360762179934Pasninkas – tai susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir nuo sotaus ar prabangaus maisto. Pasninkas yra konkreti atgailos išraiška. Bažnyčioje atgailos dienos ir laikas yra visi metų penktadieniai ir gavėnia.

    Katalikų Bažnyčios Kanonų teisė* skiria dvi sąvokas: abstinencija ir pasninkas. Abstinencija (lot. abstinentia – susilaikymas) – tai susilaikymas nuo mėsiškų valgių. Pasninkas – susilaikymas ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto.

    Lietuvoje susilaikymas nuo mėsiškų valgių tradiciškai vadinamas tiesiog pasninku, o griežtesnė pasninko forma buvo vadinama „juodu“ arba „sausu“ pasninku. Besilaikantieji tokio pasninko, ne tik atsisako vartoti bet kokius gyvulinės kilmės produktus, bet dar radikaliau – valgo tik juodą duoną, užsigerdami vandeniu. Nei bažnytinė teisė, nei moralinė teologija „juodo“ arba „sauso“ pasninko sąvokos nenaudoja, o Lietuvos vyskupų konferencijos instrukcija apie pasninką tokios radikalios pasninko formos nesiūlo.

    Kokia pasninko prasmė?

    Pasninkas pirmiausia primena, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Vadinasi, atgailos dvasios perspektyvoje pasninkas kviečia pajusti ir įvardinti tikruosius trūkumus, o tada susimąstyti apie grįžimą prie Dievo. Todėl svarbu ne vien įstatymo raidė, bet ir pasninko įstatymo dvasia.

    Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių pasninkas buvo neatsiejamas nuo išmaldos ir gailestingumo darbų. Tai ką žmogus sutaupydavo pasninkaudamas – atiduodavo stokojančiam. Pasninkas – tai proga atitaisyti pažeistą socialinį teisingumą.

  • vas.

    19

    Kas yra gavėnia?

     
     

    lenten-crossGavėnia – tai keturiasdešimties dienų laikas, skirtas pasiruošti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo – Velykų šventei. Gavėnia prasideda Pelenų dieną ir baigiasi Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės Kristaus vakarienės Mišių pradžioje. Kiekvienas sekmadienis yra skirtas Kristaus prisikėlimui švęsti, todėl jis nėra atgailos ar pasninko laikas. Dėl šios priežasties, siekiant išsaugoti keturiasdešimties dienų laikotarpį, gavėnios pradžia buvo atkelta į Pelenų dieną, trečiadienį prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį.
    Nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų gavėnios metu katechumenai ruošdavosi krikšto sakramentui, kurį jie priimdavo Velyknakčio vigilijos metu.

    Kokia gavėnios prasmė?
    Gavėnia – tai tarsi visuotinės Bažnyčios rekolekcijos, susikaupimo ir atgailos laikas, kurio metu tikintieji raginami pažvelgti į Kristaus slėpinį, semtis iš jo jėgų, nuvalyti savo širdį, peržvelgti savo krikščionišką gyvenimą ir atgailos bei susitaikinimo dvasia ruoštis Kristaus prisikėlimo įvykiui.
    Gavėnios metu tikintieji raginami pasninkauti, ypač Pelenų dieną ir kiekvieną gavėnios penktadienį, taip pat susilaikyti nuo pasilinksminimų ir, platesniu požiūriu, nuo viso, kas žeidžia ar iškreipia žmogaus santykį su Dievu ir su artimu. Gavėnios atgailos tikslas – atitaisyti savyje tai, kas traukia į nuodėmę ir skatinti tai, kas veda į gėrį. Todėl gavėnia – tai puikus metas susimąstyti apie savo santykį su Dievu. Kur aš esu Dievo atžvilgiu, kur Dievas man yra? Ar iš tiesų gyvenu Kristaus pasiūlytos Gerosios Naujienos dvasia ir patarimais? Gavėnios metu Bažnyčia ragina tikinčiuosius dalyvauti susitaikinimo pamaldose ir atlikti išpažintį. Gavėnios kelyje padeda ir kelios minutės stabtelėjimo bei Šv. Rašto skaitymo ir meditavimo.

    Gavėnią žymi paties Jėzaus žodžiai:

    „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

    (Iš Evangelijos pagal Morkų, 1 skyrius, 15 eilutė)

  • vas.

    18

    Šv. Chromatijus iš Akvilėjos: Dvasinė prasmė

     

    SanCromazio388 m. šv. Chromatijus tapo Akvilėjos (Šiaurės Italija) vyskupu. Jį įšventino jo bičiulis šv. Ambraziejus, ir naujasis vyskupas, sekdamas šventojo pėdomis, ištikimai tarnavo savo žmonėms. Jo rūpesčiui patikėta kaimenė sparčiai didėjo dėl jo karštų ir protingų pastangų, dideliu širdies gerumu sušvelninto atkaklumo, nenutrūkstamo, geriausiais šaltiniais paremto mokymo. Visą gyvenimą jis skatino ir palaikė savo draugų Jeronimo ir Rufino literatūrinę veiklą. Pats jau senatvėje ėmė rašyti Evangelijos pagal Matą komentarus, kuriuos nutraukė apie 407 m. ištikusi mirtis.

     

    Ne veltui Viešpats, norėdamas, kad visiškai netrokštume jokios garbės nei žmonių pagyrimo, mus moko maldinga dvasia ir atsidavusia širdimi Jam patikti, sakydamas: „O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje“ (Mt 16, 17–18); kad, jei tik įmanoma, pasninko vargą ir patį kūno bei sielos marinimą noriai pasitiktume giedru veidu. […]

    Dar turime atkreipti dėmesį, kaip tai reikia suvokti pagal dvasinę prasmę. Žinome, kad galvos tepimas aliejumi reiškia gailestingumą. Todėl tepti aliejumi galvą reiškia parodyti artimui gailestingumą; vargšui parodytas gailestingumas nurodo į Viešpatį, kuris, pasak Apaštalo, yra vyro galva, o pats Viešpats sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte“ (1 Kor 11, 5; Mt 25, 40). Savo gailestingumo atlygiu, dieviškuoju atpildu nelyg dangiškuoju aliejumi mus užlieja tasai, kuris sako: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Patyręs šį galvos patepimą dangiškuoju aliejumi, šventasis Dovydas taria: „Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą“ (Ps 132 (133), 2).

    O veido prausimas, kaip žinoma, reiškia kūno apvalymą ir grynos sąžinės tyrumą. Todėl prausti veidą reiškia atsikratyti visokio nuodėmių purvo bei kaltės nešvarumų ir nuskaistinti savo širdies veidą bei pačią sąžinę, kad tikrai galėtume savyje nešiotis dangiškojo džiaugsmo linksmybę bei Šventosios Dvasios džiugesį. O taip atsitinka, kai su tokiu tikėjimu atsidavę pasninkaujame veikiau Dievui nei žmonėms ir iš Dievo, žinančio tai, kas paslėpta, gauname deramą atlygį. Nes Viešpats taip sako: „ne žmonėms rodykis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo tėvas, kuris yra slaptoje, tau atlygins“. Tad jei nori, kad tavo galva visuomet būtų patepta aliejais, o širdies veidas skaistus, pagal Viešpaties žodį uoliai vykdyk gailestingumo darbus, uoliai ir atsidavęs pasninkauk, kad būtum vertas patikti Dievui, kuriam garbė per amžių amžius. Amen.

    Šv. Chromatijus iš Akvilėjos, Traktatas apie evangeliją pagal šv. Matą (PG 20, 364-365), cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, p. 187-188.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2

  • vas.

    18

    Popiežiaus Pranciškaus žinia 2015 m. gavėnios proga.

     
     

    Au-debut-du-Careme-le-pape-denonce-les-luttes-de-pouvoir-dont-il-est-temoin_article_popin„Sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8)

    Brangūs broliai ir seserys!
    Bažnyčiai, bendruomenėms ir pavieniams tikintiesiems gavėnia – atsinaujinimo metas. Tačiau pirmiausia tai yra „malonės metas“ (2 Kor 6, 2). Dievas iš mūsų nereikalauja nieko, ko pirma nebūtų dovanojęs: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Jis nėra mums abejingas. Kiekvienas esame Jam brangus, Jis mus pažįsta vardu, mumis rūpinasi ir, kai nuo Jo nutolstame, mūsų ieško. Jis domisi kiekvienu iš mūsų; Jo meilė neleidžia Jam būti abejingam tam, kas mums nutinka. Tačiau mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis… Tada mūsų šalis įpuola į abejingumą: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi, užmirštu tuos, kuriems nesiseka. Tokia egoistinė abejingumo nuostata šiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbėti apie abejingumo globalizaciją. Su tokiu trūkumu mes, krikščionys, privalome kovoti.

    Kai atsiverčia į Dievo meilę, Dievo tauta randa atsakymus į jai istorijos nuolatos keliamus klausimus. Vienas primygtiniausių iššūkių, kurį šioje žinioje norėčiau aptarti, yra abejingumo globalizacija.

    Abejingumas artimui ir Dievui – reali pagunda ir mums, krikščionims. Todėl kiekvieną gavėnią turime išgirsti mus budinantį garsų pranašų balsą.

    Dievas nėra abejingas pasauliui, bet jį taip myli, kad net atidavė savo Sūnų kiekvienam žmogui išgelbėti. Dievo Sūnaus įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galutinai atsiveria vartai tarp Dievo ir žmogaus, tarp dangaus ir žemės. O Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, švęsdama sakramentus ir liudydama tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6), yra tartum šiuos vartus atvirus laikanti ranka. Vis dėlto pasaulis linkęs užsisklęsti ir užverti vartus, per kuriuos Dievas įžengia į pasaulį, o pasaulis – į Jį. Tad ranka, kuri yra Bažnyčia, neturi stebėtis, kad ji atstumiama, prispaudžiama ir sužeidžiama.

    Todėl Dievo tauta, kad netaptų abejinga ir savyje neužsisklęstų, turi atsinaujinti. Norėčiau pasiūlyti tris žingsnius šiam atsinaujinimui apmąstyti.