bal

19

Senovinė homilija Didžiąjam šeštadieniui

 

christ-adam-eveKas čia vyksta? Šiandien žemėje didi tyla – didi tyla, o po to vienatvė, nes Karalius miega. „Žemė sudrebėjo ir nurimo“, nes Dievas užmigo savąjame kūne ir pažadino tuos, kurie miega nuo pradžios. Dievas mirė kūne, ir mirusiųjų buveinė pradėjo drebėti. Jis nuėjo ieškoti pirmojo žmogaus, paklydusios avies. Jis taip pat nori „aplankyti tuos, kurie pasilieka tamsybėse ir mirties šešėlyje“.

Taip, Dievas kartu su Sūnumi ateina pas įkalintą Adomą, taip pat ir pas įkalintą Ievą, kad juos išlaisvintų iš jų skausmų. Viešpats ateina pas juos, apsiginklavęs savo pergalės ginklu – kryžiumi. Kai Adomas, pirmasis žmogus, Jį pamatė, besidaužydamas į krūtinę, jis sušuko visiems kitiems: „Mano Viešpats su mumis visais!“ Ir Kristus atsiliepė Adomui: „Ir su tavo dvasia“. Jis ima Adomą už rankos ir jį pakelia sakydamas: – Pabusk, o tu, kuris miegi, atsikelk iš mirusiųjų tarpo, ir Kristus tave apšvies. Tai aš, tavo Dievas, kuris dėl tavęs tapau tavo sūnumi, tai aš, kuris dėl tavęs ir tavo palikuonių tau dabar kalbu ir kuris savo galybe įsakau visiems, grandinėmis sukaustytiesiems: „Išeikite“. Tiems, kurie yra tamsybėse: „Būkite apšviesti“. Tiems, kurie yra užmigę: „Atsikelkite“.

Aš tau įsakau – „pabusk, o tu, kuris miegi“, aš tave sukūriau ne tam, kad tu būtum įkalintas mirusiųjų buveinėje. Atsikelk iš mirusiųjų tarpo – aš esu mirusiųjų gyvenimas. Kelkis, darbuokis mano rankomis, kelkis, mano panašume, sukurtas pagal mano paveikslą. Pabusk, einame iš čia. Nes tu esi manyje ir aš esu tavyje, mes esame vienas nedalomas asmuo.

Tai dėl tavęs aš – tavo Dievas – tapau tavo sūnumi, tai dėl tavęs aš – Šeimininkas – prisiėmiau tavąjį vergo pavidalą, tai dėl tavęs aš, kuris esu aukščiau dangaus, nužengiau ant žemės ir po žeme, tai dėl tavęs, žmogau, aš tapau, „kaip apleistas žmogus, laisvas tarp mirusiųjų“, tai dėl tavęs, kuris išėjai iš sodo, aš buvau sode išduotas žydams ir buvau sode nukryžiuotas.

Štai man spjaudo į veidą – dėl tavęs visa tai iškentėjau, kad tave sugrąžinčiau į tavo pirmąjį gyvybės kvėpimą. Pažvelk į smūgius ant mano veido – aš juos iškenčiau, kad atkurčiau tavo iškreiptą pavidalą, kad pagaliau vėl būtum pagal mano paveikslą. Pažvelk į nuplakimo žaizdas ant mano nugaros, kurias aš iškenčiau tam, kad atitolinčiau nuo tavo nugaros tavųjų nuodėmių naštą. Pažvelk į mano rankas, tvirtai prikaltas prie medžio už tavo nuodėmę, kai tiesei ranką prie medžio. Aš užmigau ant kryžiaus, ir ietis pervėrė mano šoną už tave, kuris užmigai rojuje ir iš savojo šono davei gimimą Ievai. Manasis šonas užgydė tavojo šono skausmą, manasis miegas ištrauks tave iš pragarų miego. Mano ietis sustabdė į tave atsuktą ietį.

„Kelkis, eime iš čia“. Priešas išviliojo tave iš rojaus žemės – aš tavęs nebevesiu į rojų, bet pasodinsiu dangiškąjame soste. Aš atitraukiau tave nuo simbolinio gyvybės medžio, bet štai aš – gyvenimas – susivienyju su tavimi. Aš pastačiau kerubinus, kad jie tave saugotų kaip tarną, dabar padariau, kad kerubinai tave garbintų kaip Dievą. Kerubinų sostas paruoštas, nešėjai įspėti, sužadėtuvių patalai pakloti, vaišės paruoštos, palapinės ir amžinosios buveinės taip pat jau paruoštos. Laimės lobiai jau atverti ir dangaus karalystė yra pasiruošus nuo pat amžinybės.

Publié par fr. Marc-Antoine à 07:00

1 Komentarai(ų)

Šios Gavėnios laike, rodos, pabudau iš miego. « …savo galybe įsakau visiems, grandinėmis sukaustytiesiems: „Išeikite“. Tiems, kurie yra tamsybėse: „Būkite apšviesti“. Tiems, kurie yra užmigę: „Atsikelkite“. Pradedu suvokti Kristaus kančią ir pasiaukojimą dėl manęs, dėl mūsų, kurie nusidėjom ir nusidedam.

Daiva   2014/04/19 07:39