kov.

20

Šv. Bazilijus Didysis: Išmokti nuolankumo

 

Saint BasileKą daryti, kad aistra netrauktų ten, kur nereikia? Ką? Visų pirma turi išmokti nuolankumo, kurio Viešpats žodžiu pamokė ir kurį darbu parodė. Antai vieną kartą sako: „Tas, kuris iš jūsų nori būti pirmas, tebūnie paskutinis“ (Mk 9, 35), o kitą kartą nuolankiai ir ramiai leidžiasi mušamas. Dangaus ir žemės kūrėjas ir valdovas, garbinamas visos protu bei jutimais suvokiamos kūrinijos, „visa palaikantis savo galingu žodžiu“ (Žyd 1, 3), nenusiuntė jo gyvo į pragarą, žemei atsivėrus tam bedieviui praryti, bet ragina ir moko: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23). Jei, kaip Viešpats liepė, įprasi būti paskutinis iš visų, niekuomet nesipiktinsi, net ir nepelnytai įžeidinėjamas. Kai iš tavęs tyčiojasi mažas vaikas, jo patyčios prajuokina, ir jei kas niekinamai kalba apimtas pamišimo, tokį laikai vertu veikiau pasigailėjimo, nei neapykantos.

 

Tad paprastai ne žodžiai sukelia skausmą, bet panieka tam, kuris tyčiojasi ir kiekvieno nuomonė apie save patį. Kai išvysi iš savo proto šiuos du dalykus, visi įžeidimai bus tik tuščiai sukeltas triukšmas. Taigi „susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio“ (Ps 36 (37), 8), kad nepatirtum rūstybės, kuri „apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę“ (Rom 1, 18). Jei sugebėsi santūriu mąstymu nupjauti karčią pykčio šaknį, kartu sunaikinsi daugybę iš jos kylančių aistrų, nes suktumas, įtarumas, neištikimybė, piktavališkumas, klastingumas, įžūlumas ir visas spiečius panašių nedorybių yra šios blogybės atžalos. Tad neįleiskime į save tokio blogio – sielos ligos, proto užtemimo, tolinančio nuo Dievo ir nuo artimo pažinimo, karo pradžios, nelaimių pilnatvės, pačiose mūsų sielose gimstančio piktojo demono, kuris tarytum koks begėdis įnamis užima visą mūsų vidų, užtverdamas kelią Šventajai Dvasiai. Mat ten, kur priešiškumas, ginčai, pykčiai, klastos, varžybos sieloje kelia nerimstantį sąmyšį, ten nesiilsi romumo dvasia. Tad, paklusę palaimintojo Pauliaus raginimui, išvykime iš savęs visą rūstybę, pyktį, riksmą kartu su visu blogiu ir tapkime vieni kitiems malonūs ir gailestingi (Ef 4, 31–32), laukdami romiesiems paskelbto pažado, nes „palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5) Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, kurio šlovė ir valdžia per amžius. Amen.

 

Šv. Bazilijus Didysis, Homilija prieš rūstaujančius, cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, p. 589-590.

Capture plein écran 09032014 111047

Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

palendriai 2

Publié par fr. Marc-Antoine à 22:30

0 Komentarai(ų)

Comments are closed.