• kov.

    20

    Šv. Bazilijus Didysis: Išmokti nuolankumo

     

    Saint BasileKą daryti, kad aistra netrauktų ten, kur nereikia? Ką? Visų pirma turi išmokti nuolankumo, kurio Viešpats žodžiu pamokė ir kurį darbu parodė. Antai vieną kartą sako: „Tas, kuris iš jūsų nori būti pirmas, tebūnie paskutinis“ (Mk 9, 35), o kitą kartą nuolankiai ir ramiai leidžiasi mušamas. Dangaus ir žemės kūrėjas ir valdovas, garbinamas visos protu bei jutimais suvokiamos kūrinijos, „visa palaikantis savo galingu žodžiu“ (Žyd 1, 3), nenusiuntė jo gyvo į pragarą, žemei atsivėrus tam bedieviui praryti, bet ragina ir moko: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23). Jei, kaip Viešpats liepė, įprasi būti paskutinis iš visų, niekuomet nesipiktinsi, net ir nepelnytai įžeidinėjamas. Kai iš tavęs tyčiojasi mažas vaikas, jo patyčios prajuokina, ir jei kas niekinamai kalba apimtas pamišimo, tokį laikai vertu veikiau pasigailėjimo, nei neapykantos.

     

    Tad paprastai ne žodžiai sukelia skausmą, bet panieka tam, kuris tyčiojasi ir kiekvieno nuomonė apie save patį. Kai išvysi iš savo proto šiuos du dalykus, visi įžeidimai bus tik tuščiai sukeltas triukšmas. Taigi „susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio“ (Ps 36 (37), 8), kad nepatirtum rūstybės, kuri „apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę“ (Rom 1, 18). Jei sugebėsi santūriu mąstymu nupjauti karčią pykčio šaknį, kartu sunaikinsi daugybę iš jos kylančių aistrų, nes suktumas, įtarumas, neištikimybė, piktavališkumas, klastingumas, įžūlumas ir visas spiečius panašių nedorybių yra šios blogybės atžalos. Tad neįleiskime į save tokio blogio – sielos ligos, proto užtemimo, tolinančio nuo Dievo ir nuo artimo pažinimo, karo pradžios, nelaimių pilnatvės, pačiose mūsų sielose gimstančio piktojo demono, kuris tarytum koks begėdis įnamis užima visą mūsų vidų, užtverdamas kelią Šventajai Dvasiai. Mat ten, kur priešiškumas, ginčai, pykčiai, klastos, varžybos sieloje kelia nerimstantį sąmyšį, ten nesiilsi romumo dvasia. Tad, paklusę palaimintojo Pauliaus raginimui, išvykime iš savęs visą rūstybę, pyktį, riksmą kartu su visu blogiu ir tapkime vieni kitiems malonūs ir gailestingi (Ef 4, 31–32), laukdami romiesiems paskelbto pažado, nes „palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5) Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, kurio šlovė ir valdžia per amžius. Amen.

     

    Šv. Bazilijus Didysis, Homilija prieš rūstaujančius, cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, p. 589-590.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2

  • kov.

    16

    Šv. Dorotėjas Gazietis: Išgelbėti malone

     

    Dorotėjas GazietisŠv. Dorotėjas gimė VI amžiaus pradžioje, greičiausiai Antiochijoje, pasiturinčių krikščionių šeimoje. Po studijų įstojo į abato Serido vienuolyną, kuriam vadovavo du „didieji senoliai“ – atsiskyrėliai Barzanufas ir Jonas. Kantriai jų vedamas, Dorotėjas stropiai ėjo Evangelijos keliais, o vėliau ir pats įkūrė vienuolyną prie Gazos ir tapo jo abatu.

     

    Gerasis Dievas davė Įstatymą pagalbai, atsivertimui ir to, kas bloga, atitaisymui, tačiau atitaisyta nebuvo. [...] Tuomet geras ir mylintis žmones Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, nes tik vienas Dievas galėjo išgydyti ir nugalėti šią būseną – ir pranašams tai nebuvo nežinoma. Todėl jau Dovydas aiškiai sakė: „Tu, kuris sėdi soste ant Kerubų, apsireikšk, parodyk savo galybę, ateik mūsų gelbėti!“ (Ps 79 (80), 2–3), „Viešpatie, palenk dangaus skliautą ir nuženk“ (Ps 143 (144), 5) ir kitus panašius žodžius. Ir visi kiti pranašai, kiekvienas vis kitaip, daugelį kartų apie tai šaukė tai melsdami, kad nužengtų, tai būdami įsitikinę, kad jis tikrai nužengs. Tad mūsų Viešpats atėjo, dėl mūsų tapęs žmogumi, kad, kaip sako šventasis Grigalius, „panašiu išgydytų panašų, siela – sielą, kūnu – kūną, nes jis visame kame, išskyrus nuodėmę, tapo žmogumi “*. Jis priėmė pačią mūsų esybę, mūsų prigimties pradmenis ir tapo naujuoju Adomu pagal savo Kūrėjo paveikslą. Jis atkūrė tai, kas buvo žmogaus prigimtyje ir grąžino sveikus jutimus, kaip buvo pradžioje. Jis atnaujino puolusį žmogų, tapdamas žmogumi, išlaisvino jį nuodėmės jėga užvaldytą ir pavergtą. Žmogus buvo priešo laikomas prievarta ir priespaudoje, ir, ko gero, net nenorintieji nusidėti būdavo priversti nusidėti, kaip apaštalas Paulius sako mūsų vardu: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19).

    Taigi Dievas, dėl mūsų tapęs žmogumi, išvadavo žmogų iš priešo nelaisvės. Jis sunaikino visą jo galybę, pamynė jo stiprybę ir ištraukė mus iš jo valdžios, iš jo vergijos, jei tik patys savo valia nenorėsime nusidėti. Mat jis suteikė mums, kaip pasakė, „galią mindyti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę“ (Lk 10, 19), apvalydamas nuo visų nuodėmių per šventąjį krikštą. Juk šventasis krikštas atleidžia ir nuvalo visas nuodėmes.

    *Grigalius Nazianzietis, Oratio 28, 13; 45, 9.

     

    Šv. Dorotėjas Gazietis, Pamokymas apie atsižadėjimą (I, 3-5), cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, p. 211-212.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2

  • vas.

    28

    Šv. Bazilijus Didysis: Visas gyvenimas – nuolatinė malda

     

    Saint BasileVienas iškiliausių Bažnyčios Tėvų, Kapadokijos Cezarėjos vyskupas Bazilijus (329-379) dar gyvas buvo vadinamas Didžiuoju. Didžiulį dėmesį skyręs Bažnyčios gyvenimui ir teologiniams svarstymams apie Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią, Bazilijus taip pat buvo vienuoliško gyvenimo organizatorius, skatinęs tikinčiuosius užmegsti glaudesnį santykį su Dievu. Malda nėra kreipimasis į Dievą „iš reikalo“, tačiau nepertraukiamas ryšys su Dievu. Tai – nuolatinis gyvenimas Dievo artumoje.

     

    Malda yra prašymas dovanos, kurios tikintysis maldauja iš Dievo. Šis prašymas nepasireiškia tik vienais žodžiais. Nemanome, kad Dievui reikalingi žodžiai mūsų reikalui priminti, nes jis žino, ko mums reikia, dar mums neprašant. Ką norime tuo pasakyti? Ogi kad mūsų maldos neturi sudaryti tik skiemenys. Maldos jėga daugiau glūdi sielos nusistatyme ir geruose darbuose, kurie apima visą gyvenimą. „Ar valgote, ar geriate, – sako Paulius, – ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1Kor 10,31). Sėdies už stalo – melskis! Imi duonos – dėkok Davėjui! Jei stiprini savo silpną kūną vynu, prisimink tą, kuris savo dovana atima silpnumą, palinksmina širdį. Kai jau pavalgyta, tai atsiminimas Geradario neturėtų būti pamirštas. Apsivilkdamas drabužiu, mąstyk apie tą, iš kurio jį gavai. Kai apsivelki paltu, tai auk Dievo meilėje. Jis aprūpina mus tinkamu drabužiu žiemą ir vasarą, apsaugodamas mūsų gyvenimą ir pridengdamas gėdą.

    Jei diena jau baigėsi, galvok apie tą, kuris mums davė saulę dienos darbui, ugnį nakties šviesai ir kitiems nakties gyvenimo reikalams patenkinti. Naktis duoda tolesnių progų melstis. Žiūrėdamas į dangų, mąstyk apie žvaigždžių gražumą ir melskis į matomojo pasaulio Viešpatį, garbink didįjį visatos Kūrėją, kuris viską išmintingai sutvėrė. Matydamas visą gyvąją tvariniją paskendusią miege, vėl šlovink tą, kuris be mūsų valios pertraukia miegu mūsų darbą ir trumpu poilsiu vėl padaro stiprius. Naktis neturėtų būti išimtinai skirta tik poilsiui. Nepražudyk pusės savo gyvenimo tingiu miegu, bet skirk nakties laiką miegui ir maldai. Taip, net pats miegas turėtų būti pamaldumo pratyba. Miego vaizdiniai dažniausiai yra mūsų dienos rūpesčių atspindžiai: kokie dienos užsiėmimai, tokie ir nakties sapnai. Taigi, tu be pertraukos melsies, jei maldos neapribosi tik žodžiais, bet visu savo gyvenimu su Dievu jungsiesi. Tavo gyvenimas bus nuolatinė, nepertraukiama malda.

     

    Šv. Bazilijus Didysis, Pamokslas apie kankinę Julitą 3-4. Cituota iš Jonas Gutauskas, Didžiųjų Bendrijos tėvų mintys. Senosios krikščionių literatūros antologija tikėjimo, doros ir krikščioniškosios pasaulėžiūros klausimais, Putnam: Krikščionis gyvenime nr. 18, 1978, p. 223-224.

  • vas.

    18

    Šv. Chromatijus iš Akvilėjos: Dvasinė prasmė

     

    SanCromazio388 m. šv. Chromatijus tapo Akvilėjos (Šiaurės Italija) vyskupu. Jį įšventino jo bičiulis šv. Ambraziejus, ir naujasis vyskupas, sekdamas šventojo pėdomis, ištikimai tarnavo savo žmonėms. Jo rūpesčiui patikėta kaimenė sparčiai didėjo dėl jo karštų ir protingų pastangų, dideliu širdies gerumu sušvelninto atkaklumo, nenutrūkstamo, geriausiais šaltiniais paremto mokymo. Visą gyvenimą jis skatino ir palaikė savo draugų Jeronimo ir Rufino literatūrinę veiklą. Pats jau senatvėje ėmė rašyti Evangelijos pagal Matą komentarus, kuriuos nutraukė apie 407 m. ištikusi mirtis.

     

    Ne veltui Viešpats, norėdamas, kad visiškai netrokštume jokios garbės nei žmonių pagyrimo, mus moko maldinga dvasia ir atsidavusia širdimi Jam patikti, sakydamas: „O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje“ (Mt 16, 17–18); kad, jei tik įmanoma, pasninko vargą ir patį kūno bei sielos marinimą noriai pasitiktume giedru veidu. […]

    Dar turime atkreipti dėmesį, kaip tai reikia suvokti pagal dvasinę prasmę. Žinome, kad galvos tepimas aliejumi reiškia gailestingumą. Todėl tepti aliejumi galvą reiškia parodyti artimui gailestingumą; vargšui parodytas gailestingumas nurodo į Viešpatį, kuris, pasak Apaštalo, yra vyro galva, o pats Viešpats sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte“ (1 Kor 11, 5; Mt 25, 40). Savo gailestingumo atlygiu, dieviškuoju atpildu nelyg dangiškuoju aliejumi mus užlieja tasai, kuris sako: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Patyręs šį galvos patepimą dangiškuoju aliejumi, šventasis Dovydas taria: „Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą“ (Ps 132 (133), 2).

    O veido prausimas, kaip žinoma, reiškia kūno apvalymą ir grynos sąžinės tyrumą. Todėl prausti veidą reiškia atsikratyti visokio nuodėmių purvo bei kaltės nešvarumų ir nuskaistinti savo širdies veidą bei pačią sąžinę, kad tikrai galėtume savyje nešiotis dangiškojo džiaugsmo linksmybę bei Šventosios Dvasios džiugesį. O taip atsitinka, kai su tokiu tikėjimu atsidavę pasninkaujame veikiau Dievui nei žmonėms ir iš Dievo, žinančio tai, kas paslėpta, gauname deramą atlygį. Nes Viešpats taip sako: „ne žmonėms rodykis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo tėvas, kuris yra slaptoje, tau atlygins“. Tad jei nori, kad tavo galva visuomet būtų patepta aliejais, o širdies veidas skaistus, pagal Viešpaties žodį uoliai vykdyk gailestingumo darbus, uoliai ir atsidavęs pasninkauk, kad būtum vertas patikti Dievui, kuriam garbė per amžių amžius. Amen.

    Šv. Chromatijus iš Akvilėjos, Traktatas apie evangeliją pagal šv. Matą (PG 20, 364-365), cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, p. 187-188.

    Capture plein écran 09032014 111047

    Bendradarbiaujant su Palendrių Šv. Benedikto vienuolynu.

    palendriai 2